Oro atskyrimo įrenginys yra dujų atskyrimo įtaisas, kuris suskystina ir frakcionuoja orą, galiausiai atskirdamas jį į deguonį, azotą ir kitas naudingas dujas. Jis taip pat žinomas kaip oro atskyrimo įrenginys. Jo minimali darbinė temperatūra yra 77K. 19 amžiaus pabaigoje oras dar buvo laikomas „nuolatinėmis dujomis“, tačiau vėliau buvo atrasta, kad oras gali būti suskystintas esant labai žemai temperatūrai, o dėl skirtingų deguonies ir azoto virimo taškų deguonis ir azotas gali būti atskirti nuo suskystinto oro. Pirmasis komercinis deguonies generatorius buvo pagamintas 1903 m., iš pradžių buvo naudojamas tik suvirinimui dujomis ir metalų pjovimui. Azoto trąšų pramonei reikėjo azoto, todėl buvo sukurti deguonies generatoriai, gaminantys ir deguonį, ir azotą vienu metu, ir buvo pervadinti oro atskyrimo įrenginiais.
Oro atskyrimo įrenginiai išsivystė į didelio masto{0}}sistemas, apimančias šiuolaikines mokslo ir technologijų pažangas, pvz., turbinų kompresorius, turbinų plėtiklius, plokštelinius-šilumokaičius, mikrokompiuterius ir molekulinio sieto adsorberius. Dėl šių patobulinimų buvo nuolat tobulinama ir tobulinama oro atskyrimo įranga. Oro slėgis įrangoje sumažėjo nuo aukšto slėgio (20 MPa) iki žemo slėgio (mažiau nei 1 MPa), o energijos suvartojimas vienam gaminio vienetui taip pat palaipsniui mažėjo (nuo 1,5 iki 0,6 kilovatvalandžių kubiniam metrui deguonies). Šiuolaikiniai oro atskyrimo įrenginiai gali gaminti įvairaus pajėgumo ir grynumo dujinius arba skystus produktus, taip pat itin{10}}didelio grynumo deguonį ir azotą. Oro atskyrimo įrenginiai taip pat gali reguliuoti gaminių kiekį pagal vartotojo poreikį, valdydami kompiuterį, kad būtų ekonomiškas deguonies panaudojimas.
